Šiandien daug kalbama apie religiją kaip konflikto šaltinį. Dievą ir tiesą, kuri atskiria, padalina žmones į priešiškas stovyklas ir grupes. Paradoksalu, tačiau net tarp krikščionių įtariai žvelgiama į bendro pamato, sutarimo paieškas – tarsi į savo tapatybės išdavimą. Akivaizdu, kad kur kas mažiau gilinamasi į krikščionybės kaip taikos ir sutaikinimo religijos esmę. O ką Biblija sako apie taiką? Gilinimąsi siūlome pradėti straipsniu, kuris parengtas pagal garsaus italų biblisto Giuseppe Barbaglio pranešimą, skaitytą vienos italų vyskupijų rengiamuose kursuose tikėjimo ir kultūros temomis.
„Taikos evangelija“ – šį posakį randame apaštalo Pauliaus Laiške efeziečiams (Ef 6, 15). Tai – geroji taikos žinia, kurią paskelbė ir įgyvendina pats Dievas.
Žodis „taika“ turi įvairių reikšmių tiek biblinėje raštijoje, tiek ir ano meto graikų ir romėnų kultūroje. Mums gana įprasta taiką suprasti kaip situaciją, kurioje gyvena visuomenė: neigiama prasme – kaip jos nebuvimas, karas, o teigiama – kaip gerovė, ypač materialinė. Šis terminas gali turėti kolektyvinę reikšmę, kai juo įvardijame gerus santykius tarp tautų ir grupių. Biblinėje tradicijoje taika suprantama ir kaip geri santykiai tarp žmonijos ir Dievo – taika suprantama kaip išganymas.
Sielos ramybės ar gerų tarpasmeninių santykių tema kur kas blankesnė. Tenka atkreipti dėmesį, kad lietuvių kalboje lotynišką žodį pace verčiame ir žodžiu „ramybė“, kurio reikšmė labiau asmeninė, apimanti vidinę sritį. Palyginimas su vertimais į kitas kalbas – labai praturtina teksto suvokimą, atskleidžia naujų aspektų ir yra labai sveikintinas.
„Paliko po savęs dykumą ir pavadino ją taika“
Graikų ir romėnų kultūroje taikos siekis – ryškus. 9 a. prieš Kr. imperatorius Augustas, nugalėjęs priešus, pradeda taikos erą ir nurodo pastatyti Ara pacis – taikos deivei skirtą altorių. Šis gestas simbolizavo milžinišką posūkį tokiam miestui kaip Roma, kurio svarbiausia dievybė lig tol buvo karo dievas Marsas. Tuo tarpu Tacitas, itin kritiškai nusiteikęs imperijos politikos atžvilgiu, ironiškai teigia, kad romėnai žemę paverčia dykuma ir pavadina ją taika (ubi desertum faciunt pacem appellant).
Kelia nuostabą kai kurių antikos laikų tekstų modernumas. Apaštalas Paulius seniausiame Naujojo Testamento raštų rinkinio tekste šviesos vaikais vadina mažos Tesalonikos miesto bendruomenės narius, gyvenusius itin priešiškoje aplinkoje, teigdamas, kad dauguma žmonių apsigauna, manydami, jog gyvena taikiai ir saugiai, o jų laukia pražūtis: „Kai žmonės kalbės: „Gyvename ramiai ir saugiai“, tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tarytum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie niekur nepabėgs“ (1 Tes 5, 3).
Taika žydų Biblijoje
Senojo Testamento, arba tiksliau Žydų Biblijos, pranašų tekstuose taikos tema – labai ryški.
Apie taiką kalba, pavyzdžiui, Jeremijas – drąsus, laisvo žodžio pranašas, susidūręs ne vien su politinės valdžios, bet ir su kitų pranašų – savo idėjinių oponentų – priešiškumu. Jie mat nuolat kartojo taika, taika, bet taikos nebuvo (lietuviškas vertimas: „Dukters, mano tautos, žaizdas jie nerūpestingai apgydo, kartodami: 'Viskas gerai! Viskas gerai!' – nors nėra gerai“ Jer 8, 11).
Taika čia suprantama neigiama prasme kaip neteisingos situacijos įtvirtinimas. Dalykus reikia keisti arba taikos nematysime, sako pranašas. Kitoje vietoje Jeremijas primena, kad Dievas puoselėja taikos mintis (lietuviškame vertime: „užmojį jūsų labui“ Jer 29, 11).
Izaijo raštuose sutinkame Taikos evangelijos – Gerosios žinios – kategoriją, kurią pranašas skelbia tremtyje (tokia forma, kokią Izaijo knygą turime dabar, yra sudaryta iš mažiausiai trijų skirtingų autorių tekstų): „O kokios dailios kalnuose šauklio kojos, – to, kuris ateina su linksmąja žinia, skelbdamas ramybę, nešdamas Gerąją naujieną, garsindamas išganymą, sakydamas Zionui: „Viešpatauja tavo Dievas!“ (52, 7).
Izaijo 9, 1–5, Emanuelio knygoje, kurioje randame didžiojo Izaijo pranašystes, išnyra karališkoji „taikos kunigaikščio“ ideologija. Dievas dovanoja taiką per šio kunigaikščio veikimą. Jis įkuria amžiną taiką, paremtą teisingumu. Šio karaliaus taika – labai savita, visiškai kitokia, nei ta, kurią įtvirtina teismo tribunolai: ja siekiama teisingumo tiems, kurie jo neturi, siekiama apginti silpnuosius.
Teisingumo siekis yra didysis Izraelio tautos indėlis žmonijai.
Teisingumo siekis yra didysis Izraelio tautos indėlis žmonijai.
Ši teisinga valdovo veikla plačiai aprašoma 11 skyriuje: „Pagal teisumą teis jis vargšus, nešališkai išspręs krašto vargdienių bylas.“
Ši taika apims visą kosmosą, visą sukurtąją visatą: „Vilkas viešės pas avį, leopardas gulsis su ožiuku. Veršis ir liūtukas ganysis kartu, – juos prižiūrės mažas vaikas.“
Ta pačia dvasia kalba ir Izaijo 2, 1–5 ištrauka, kurioje svajojama apie tai, kad visos tautos plauks į Jeruzalę. Taika tampa visuotine taika.
Gerai žinomas ir Zacharijo tekstas, – kurį pasitelkia Evangelijos pagal Matą autorius, norėdamas iliustruoti Jėzaus, kaip taikaus Mesijo, paveikslą, – kalba apie valdovą, kuris įžengia į Jeruzalę jodamas ant asilaičio. Šitaip būdavo jodinėjama vien taikos metu.
Taikos tema Naujajame Testamente
Didelę Naujojo Testamento dalį sudaro Pauliaus laiškai pirmosioms krikščionių bendruomenėms. Įprastai autorius juos pradeda sveikinimu „Malonė ir ramybė“ – tai yra taikos dovanos palinkėjimu.
„Nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ Laiške romiečiams 5, 1 aiškina apaštalas. Taika šia prasme yra išganymo sinonimas, įvardija jo esmę. Pasakęs, kad Geroji žinia yra ta, jog Dievas priima visus žmones be išimties dėl jų tikėjimo, teigia, jog geras santykis su Dievu yra vien dovana iš Jo malonės.
„Galime didžiuotis Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris mus sutaikino“ – šioje vietoje Pauliui sutaikinimas turi religinę reikšmę: Dievas mus sutaikino. Priešingai, nei teigė visa to meto romėnų religija, susitelkusi į rūpestį numaldyti ira Deum – dievų pyktį – ritualais ir maldomis – Dievui nereikia būti sutaikintam. Grėsmingos dievybės samprata išnyra ir vėlyvojoje žydų raštijoje, pavyzdžiui, Makabiejų knygoje, tačiau Paulius liudija kitokį Dievą: sako, jog tai Jis pats įveikia mus nuo jo skiriančią distanciją.
Evangelistai Jonas ir Lukas apie taiką ir ramybę taip pat kalba kaip apie dovaną. „Ramybė jums“ – šis prisikėlusiojo pasveikinimas užrašytas Evangelijoje pagal Joną, lygiai taip pat kaip ir „ramybė geros valios žmonėms“ Luko tekste kalba apie ramybę kaip Dievo dovaną. Dievas dovanojo žmonėms taiką ir ramybę žemėje.
Evangelijoje pagal Matą 5, 9 minimas palaiminimas: „Palaiminti taikdariai, jie bus vadinami Dievo vaikais.“ Rabinų mokyme, kuriam artimas Matas, ryškus tarpasmeninės taikos motyvas – taika kaip žmonių tarpusavio susitaikymas. Evangelijoje pagal Matą 5, 23 randame ištrauką, kurioje aiškiai pabrėžiama, jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog „tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“. Žinia labai aiški: bendravimas su Dievu, kurį išreiškia kulto šventimas, neįvyksta, kol du žmonės neatkuria tarpusavio bendravimo.
Kryžius nugriovė skiriančią sieną
Laiško efeziečiams 2 skyrius gerai atspindi Pauliaus mokyklą. Jame rašoma, kad visuotinė Bažnyčia yra ta vieta, kur sutaikomos priešybės.
To meto pasaulyje susiskaldymo tikrai netrūko. Graikai žmones skirstė į graikus ir barbarus (tai yra tuos, kurie nekalba graikiškai). Romėnai – į romėnus, graikus ir visus barbarus. Žydų kontekste žmonija buvo skirstoma pagal religinę priklausomybę: neapipjaustytieji (ir tai apėmė daugumą, 70 milijonų žmonių) ir apipjaustytieji (žydų mažuma, 6 milijonai žmonių). Šios dvi grupės nuoširdžiai viena kitą niekino (net ir Jėzus kalba apie „šunyčius“, bendraudamas su kanaaniete moterimi). Nežydai niekino žydus, kaltindami įvairiausiais nusikaltimais (ritualiniu žudymu ir pan.)
„Kadaise buvote kūnu pagonys, kuriuos vadino neapipjaustytais vadinamieji apipjaustytieji kūno apipjaustymu, atliktu rankomis. Buvote be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sutartims, be vilties ir be Dievo pasaulyje, – rašo autorius. – Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo. Jis yra mūsų sutaikinimas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę.“ Jis panaikino Įstatymą su jo potvarkiais, kad iš dviejų jame būtų sukurtas vienas naujas žmogus.
Tai Jis „pats savyje“ panaikino nesantaiką, nebeteko galios Mozės įstatymas – tai yra įsakymai, kurie pasireiškia kaip potvarkiai, nurodymai. Jėzus išrauna konflikto šaknį. Mozės įstatymas buvo juk atskirumo ženklas: privilegija tiems, kurie jį turėjo, ir neįgalumas tiems, kurie jo stokojo.
Paulius sako, kad žydai gali ir toliau laikytis įstatymo, tačiau jis nebegali apibrėžti tikinčiojo tapatybės.
Skirtumai nėra panaikinami, tačiau nebetenka savo skaldančios galios. Skirtumai (apipjaustymas ar neapipjaustymas) nebėra atskiriantis elementas. Siena – nugriauta.
Jis atėjo paskelbti, perteikti gerąją taikos naujieną „jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti, nes per jį vieni ir kiti galime prieiti prie Tėvo viena Dvasia“.
Įstatymas jau nebėra žmogaus tapatybės kortelė.
Šis tekstas puikiai atspindi Pauliaus teologiją, tai yra niekuo nesąlygojamą Dievo malonę vieniems ir kitiems, nuteisinimą vien tikėjimu, be įstatymo. Žydai ir nežydai Taikos evangelijos, Susitaikymo evangelijos, akivaizdoje stovi kaip lygūs vienas šalia kito.
Jeruzalės bendruomenė, kuriai vadovavo Jokūbas, Jėzaus brolis, buvo pasirengusi priimti į savo tarpą vien tuos pagonis, kurie iš pradžių „tapdavo žydais“, tai yra sutikdavo priimti apipjaustymą. Antiochijos bendruomenėje taip pat buvo krikščionių, atėjusių iš pagoniškos terpės, ir jų buvo reikalaujama laikytis įstatymo priesakų. Tuo tarpu Paulius skelbia laisvę nuo įstatymo ir ne vien savo praktika, bet ir pagrįsdamas, reflektuodamas savo įžvalgą.
Šiandienos skiriančios sienos
Šiandien taip pat reikia gebėjimo skleisti ir garsinti seną gerą žinią – taikos žinią. Tačiau pirmiausia įvardinti garsiai: o kokios yra tos žmones skiriančios sienos, kurių griuvimą derėtų skelbti?
Šiandien didysis susipriešinimas nėra apipjaustymas ar neapipjaustymas, o atskirtis tarp pasaulio pietų ir šiaurės. Geroji žinia šiandien turėtų skambėti tiems, iš kurių buvo atimta, kas jiems priklauso, tiems, kurie buvo išstumti į pakraščius, tiems, kurie šiandien jaučiasi esą toli nuo Dievo – jų tolimasis atskaitos taškas yra Kristus ant kryžiaus, Kristus, kuris atėjo tam, kad pakviestų juos prie savęs, kviestų į išganymą kaip visiškai lygius. O artimas atskaitos taškas yra Paulius, kuris skelbė skiriančių sienų sugriovimą ir jį vykdė tarp apipjaustytųjų bei neapipjaustytųjų.
Šiandien mums tenka užduotis įvardinti žmones skiriančias pertvaras ir skelbti – taip pat ir darbais – jų nugriovimą. Šitaip skleisime Gerąją naujieną, Taikos evangeliją.
Giuseppe BARBAGLIO
Pagal www.finesettimana.org parengė S. Žiugždaitė
